Kiekvienais metais kinų kalba vis labiau artėja prie pirmosios populiariausiųjų pasaulyje eilutės. 2021 metais ja kalba beveik 15% pasaulio gyventojų. Be to, KLR vienu metu yra apie keliolika skirtingų tarmių, kurios labai skiriasi viena nuo kitos. Dažniausias iš jų yra mandarinų.
Istorinė nuoroda
Pirmą kartą beveik visa šiuolaikinės Kinijos teritorija buvo sujungta į vieną valstybę Songų dinastijos laikais (nuo 960 iki 1279 m.). Tais laikais beveik kiekvienas kaimas kalbėjo savo tarme, kuri dažnai buvo nesuprantama kaimynams.
Pekinas pamažu tapo šalies socialinio gyvenimo centru. Būtent šiame mieste priimtos tarmės pagrindu pradėjo formuotis pirmoji bendrinė kinų kalba, kuri dabar įprastai vadinama „senąja mandarinų kalba“.
Svarbus įvykis senosios mandarinų kalbos istorijoje buvo rimo žodyno „Zhongyuan-yinyun“ išleidimas 1324 m. (jau valdant mongolams). Ateityje šia kalba buvo sukurta daug reikšmingų kinų literatūros kūrinių.
Nepaisant to, 1644–1912 m. Dangaus imperijos oficialioji kalba buvo valdančiosios Čingų dinastijos gimtoji kalba buvo mandžiūrų. Tuo pačiu metu net patys valdovai pamažu nustojo jį vartoti, vietoj to vartojo mandarinų kalbos dialektą.
Nepaisant to, kad nuo 1912 metų oficialia šalies kalba laikoma „standartinė kinų kalba“, sukurta mandarinų kalbos pagrindu, ja kalba tik 70% kinų, o pietiniuose regionuose ji beveik nevartojama.
Kur paplitusi mandarinų kalba
Rusų kalbotyroje vietoj skolinto termino „mandarinas“ ilgą laiką buvo vartojamas arba kiniškas pavadinimas „Putonghua“, arba sąvoka „šiaurės kinų“. Ir tai neatsitiktinai, nes net ir nuo 2021 metų dauguma šia kalba kalbančių kinų gyvena šiaurinėse ar centrinėse šalies provincijose.
Visos provincijos, kuriose daugiausia naudojami „mandarinai“, žemėlapyje pažymėtos žaliai. Kuo sodresnis atspalvis, tuo daugiau žmonių provincijoje kalba mandarinų kalba arba vienu iš jos dialektų.
Už Kinijos ribų ši kalba turi oficialų statusą Taivane ir Singapūre. Be to, tai yra kalba, kuria bendraudama tarpusavyje dažniausiai naudojasi didelė kinų diaspora visame pasaulyje.
Kalbos tarmės
Labiausiai paplitęs mandarinų kalbos tipas yra žinomas kaip mandarinų kalba, ir būtent jis turi valstybinį statusą KLR. Dažniausiai tai girdima Pekine ir jo apylinkėse.
- Į šiaurę nuo sostinės plačiai paplitusios tarmės, kurios dažniausiai grupuojamos į šiaurės rytų pogrupį. Šiais dialektais daugiausia kalbama Mandžiūrijoje.
- Šiek tiek į pietus nuo Pekino, Hebei provincijos pietuose ir Šandongo provincijoje kalbama Ji-lu tarme, kuri yra viena iš rečiausiai paplitusių.
- Kita ne pati populiariausia mandarinų kalbos tarmė – Jiao-Liao, kuria kalbama rytinėse Heilongdziango ir Liaoningo provincijų pakrantėse.
- Zhongyuan pogrupio tarmių populiarumo juosta driekiasi per visą centrinę Kiniją – jos vienodai paplitusios šalies šiaurės rytuose ir šiaurės vakaruose.
- Gansu provincija ir šiaurės rytų Sindziango uigūrai priklauso Lan-Yin šeimos tarmių populiarumo zonai.
- Jiangsu ir Anhui provincijų šiaurėje yra plačiai paplitęs Jianghuai prieveiksmių pogrupis.
- Galiausiai nuo Sičuano provincijos ir pietų iki pačios sienos su Birma yra pietvakarių tarmių pogrupio juosta.
Atsakymai į dažniausiai užduodamus klausimus
Labai dažnai žmonės, kurie tik pradeda mokytis šios tarmės, stebisi, kodėl kinų kalba vadinama „mandarinų kalba“. Taigi šis žodis į rusų terminologiją pateko iš anglų kalbos, o britai, savo ruožtu, nukopijavo jį iš portugalų kalbos.
Faktas yra tas, kad būtent portugalų navigatoriai tapo pirmaisiais europiečiais, užmezgusiais ryšius su Kinija. Žinoma, pirkliai ir misionieriai daugiausia derėjosi su imperatoriaus rūmų pareigūnais. Būtent šiuos valdininkus europiečiai pradėjo vadinti „mandarinais“. Šio žodžio etimologija siekia malajų menteri, kuris savo ruožtu buvo kilęs iš sanskrito mantrinos, reiškiančios „tarnas“ arba „patarėjas“.
O kadangi Mingų dinastijos valdininkai jau galingai vartojo šiaurės kinų kalbos tarmę, portugalai šią kalbą pradėjo vadinti ir mandarinų kalba. Įdomu tai, kad tą pačią logiką galima atsekti ir kiniškame mandarinų kalbos pavadinime – guanhua, kuris gali būti išverstas kaip „pareigūnų kalba“.
Jei jums įdomu, kiek kalbų yra Kinijoje, šiuolaikinė kalbotyra išskiria 10 tarmių grupių, kurių kiekviena gali būti laikoma visateise kalba. Į sąrašą įtraukta:
- mandarino;
- Kantono (taip pat žinomas kaip Yue, ja kalba dauguma pietryčių ir pietvakarių KLR provincijų gyventojų);
- gan (būdinga Jiangxi provincijai);
- Hakka (daugumos kinų mažiausiai suprantama tarmė, kuria kalba subetninės grupės šalies pietuose);
- min (vienas iš seniausių kalbos variantų, paplitęs Kinijos pietuose);
- y (naudojamas Šanchajuje);
- Siangas (būdinga Hunano provincijai);
- jin (naudojama Šansi provincijoje);
- Anhui (egzistuoja tik Anhui provincijoje);
- pinghua (paprasta Guangxi Zhuang autonominiame regione).
Antras labiausiai paplitęs Dangaus imperijoje yra Kantono dialektas, todėl daugelis domisi, kuo skiriasi „mandarinų“ ir kantono kalbos. Taigi, nepaisant to, kad šiose kalbose rašymui naudojami tie patys hieroglifai, jų fonetika visiškai skiriasi.
Abu šie prieveiksmiai priklauso tonų ir skiemenų grupei: tai reiškia, kad vietoj standartinių raidžių kalbų pagrindas yra standartiniai skiemenys, kurie, be to, turi skirtingas reikšmes, priklausomai nuo jų tarimo intonacijos. Ir net nepaisant to, kad dauguma šių dviejų kalbų skiemenų yra vienodi, intonacija juos tariant yra visiškai skirtinga.
Taigi „mandarine“ naudojami keturi pagrindiniai tonai: lygūs, kylantys aukštyn, leidžiantys žemyn ir aukštyn bei besileidžiantys. Kantono kalboje tonų skaičius siekia 9. Tiesa, praktiškai daugumoje kantoniečių kalbos tarmių vartojamos tik 6, tačiau atsirandančio tų pačių žodžių tarimo skirtumo pakanka, kad kinai iš pietų ir į šiaurę nuo šalies vienas kito nesupranta.
Įdomu tai, kad kai visą gyvenimą kantono kalbą vartoję žmonės bendraudami bando vartoti mandarinų kalbą, jie nevalingai vartoja jiems pažįstamus tonus, dėl ko susidariusią tarmę prastai supranta ir mandarinų kalba kalbantys, ir tik kantono kalbą mokantys žmonės.
Studijuojant užsienio kalbą taip pat verta žinoti, kaip įprasta įrašyti joje įprastus garsus. Standartinė „mandarino“ transkripcija lotynų kalba vadinama „pinyin“ ir buvo sukurta 1959 m. Rusiška šios kalbos transkripcija yra žinoma kaip Palladium sistema ir pasirodė 1839 m. (ty beveik 100 metų prieš anglišką versiją).
Išvada
Mandarinų kalba yra plačiausiai kalbama Kinijoje. Tuo pačiu metu jis vartojamas daugiausia šalies centre ir šiaurėje, o pietvakariuose ir pietryčiuose vis dar vartojami kiti dialektai. Nepaisant tos pačios gramatikos, ši kalba yra nesuprantama kitų tarmių kalbėtojams, nes joje vartojama daug mažiau tonų nei pietiniuose kinų kalbos variantuose.
